1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
?iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei
(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel ?i teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetim?aliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis
– ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai i? esmes R. valstybe buvo R. miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis nauja R teises at?aka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile, peregrinorum ir gentium neteko reik?mes.

2. Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius privatum. Pasak Ulpiano, vie?oji teise liecia valstybes reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Vie?osios teises normos buvo imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygi?kai ju laikytis.
Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius sudaryti ar nesudaryti, pateikti ie?kini ar ne. R. vie?oji teise nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir vie?uosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m., rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija skirstoma i 4 laikotarpius:
3. seniausiu laiku arba archai?kas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys).

Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
3. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetim?aliu. Tai leme naujos teises ?akos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reik?mes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis.

Nauji teises ?altiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia auk?ciausia i?sivystymo lygi.
3. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e.

(Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises ?altinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reik?me.
4. Romenu teises ?altiniai ir ru?ys
Pagrindiniai teises ?altiniai:
1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu ra?ytiniu istatymu. Nera?ytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.
1. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex) rei?ke tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu.

Prie? tai (ir XII l. ist.) – uzra?yti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.
1. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama i?vada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik i?klausydavo prane?ima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.
1. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai pana?us i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai

(imperatoriaus kaip auk?ciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai

(atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis

(Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”,

4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles iki 582m.).
1. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike galimybe tenkinti ie?kinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike ius civile.
1. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises ?altinio statusa. I a. i?siskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu –

Ulpiano ir Pauliaus veikalai.

5. Romenu teises recepcija
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) i?silaike iki 1453 m.
Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp. teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas daug ?imtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku
R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paai?kinimais arba komentarais (glosos). ?ios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.

6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas
Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais realizuoti tuos savo interesus, kurie neprie?tarauja teisei. Seniausiais laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale
– barbari?kas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija
– ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti ie?kini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo uztikrinta ie?kinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “ie?kinys – subjektyvine teise”. Nera ie?kinio, nera ir teises.

7. Ie?kinio savoka ir ru?ys
Ie?kinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo prielaida. Digestuose ie?kinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik- piu pretorius turejo teise suteikti ie?kinine gynyba reikalavimams, kurie atsirado i? naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Ie?kiniai: daiktiniai (actio in rem), asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas.
Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ie?kovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius. ?ie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, i? anksto zinomas atsakovas. Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios.
Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises ie?kinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas bonae fidei ie?kinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme, i?siai?kindavo tikraja ?aliu valia – tai, ko ?alys sieke sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme para?yta. Daiktiniai ie?kiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones poenales); mi?rus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis
(i?vestiniai ie?kiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta ie?kini. Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (ie?kiniai su fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).

8. Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
1. legis actio sacramento
I? esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima apresti ivairius ie?kinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma.
Susidaro i? dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: ?alys prie? magistrata i?kilmingais zodziais viena kitai parei?kia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas pralo?e sakramentum, neteisiosios ?alies pinigai atitenka izdui. Ie?kinyje del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ie?kovas laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta paliecia daikta. ?is veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta.
Ie?kovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – ?alys kreipiasi i i? anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas i? esmes. In iudicium: ?alys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui i?sirenka savo teiseja i? privaciu asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ie?kiniams spresti. Ie?kovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ie?kovas gali ji vestis pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis.
Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui.
Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir vie?o pobudzio reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po ?aliu parei?kimu buvo pra?oma, kad magistratas paskirtu teiseja.
5. legis actio per condictionem
Ie?kovas prane?a atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti i?sirinkti teiseja. (pretenzijos prie? magistrata i?destymas, po to condictio
(prane?imas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu i?sirenka teiseja, po to – in iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – ?aliu dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – ie?kovo reikalas.

9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2
Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo na?ta perkeliama pretoriui.
?alys gali reik?ti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir i?desto ja specialiame ra?te (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas, ie?kovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui i?teisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ie?kovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo sura?yti formule ie?kovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ie?kiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas panaikino ie?kovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra litiscontestatio, jo reik?me – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda teisiniu pasekmiu: ie?kovas praranda ie?kini, t.y. jis negali antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistaves tarp ?aliu iki ?io momento, nustoja galiojes.
Atsiranda naujas santykis -– ?aliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ie?kovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ie?kini ie?kovui. Po litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ie?kovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi ?alys susitare nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ie?kovas galejo kreiptis i pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ry?keja tendencija asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro ie?kinio.

10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas – prie?ingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine- teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas i?stume formuliarini ir absoliut. monarchijos pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo sfera i?siplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. ?aliu i?kvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios atstovui. Ie?kovo skundas ira?omas i teismo istaigos protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ie?kovo pretenzijos i?destymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis ?ia pretenzija gincys.
Priimta sprendima galima buvo skusti auk?tesniajam pagal ranga magistratui
(apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus ie?kinio. I?saugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – ?aliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ie?kovo parei?kimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei pra?e ie?kovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo vie?umo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reik?me igijo ra?tvedyba. ?alys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems i?laidoms padengti.

11. Ie?kinine senatis
Ie?kinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareik?ti atskiru kategoriju ie?kinius. ?ie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civiliniu ie?kiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise, egzistuoja ir teise i ie?kini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai), ie?kiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams –
6 men., kai kurie civ. ie?kiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado terminai ir kitiems civ. ie?kiniams. Ie?kinines senaties termino kategorija
R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ie?kini - 30 metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ie?kinines senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti.
Terminuotose sutartyse ie?kinines senaties termino pradzia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del daiktines teises ie?kinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko, kai savininkas igydavo teise i ie?kini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo daiktas. Ie?kinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eiga. Ie?kinines senaties termino pabaiga panaikindavo teise i ie?kini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.

12. Status libertatis
Status libertatis - viena i? caput sudetiniu daliu. Status libertatis turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris
(svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae
(?eimininko valdzioje). Tik vergo ?eimininkas galejo kreiptis i teisma.
Vergo ?eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai.
Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti vergui ukini savaranki?kuma, mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo i?laisvinti
?eimininkas. Normalus i?laisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu i?laisvinimo budu. I?laisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir bona.

13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas, prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i? 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisi?kai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju ?eimas ir gimines kaip sakrali?kai ir teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visi?ko subjekti?kumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir nepriklausomi.
Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auk?tu valstybiniu pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).

14. Status familiae
?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai
?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.

15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias.
Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium.
Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status
Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.
Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.
Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.

17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum
(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i? susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3.
Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius veiksmus.

18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i? civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae – ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti
(kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai
(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz. keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi
(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.

19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes, vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai), seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda.
Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus, priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res mancipi perdavimo budams.

20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.
Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis.
Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai, namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).
Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.
Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).
Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.
Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir
“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.
Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti
?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i? pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia). a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys del to susitaria. b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.
4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.
4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.

Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i? okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga
Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.
Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,
?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis: interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.
Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai
Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i? pagrindiniu teisiu.
Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija, yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.

28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija, kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i svetima nuosavybe). Jau viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise; papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi rei?kia to daikto tur?jimo teis?, bet ne jo valdymo fakt?. Vadinasi, savininkui praradus faktin? valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?, o drauge ir ius possidendi. Savo teises savininkas gal?jo ?gyvendinti pretorini? procesini? priemoni? pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai rei?kia, kad savininkas gal?jo jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s bet kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s teis?s subjektu. Nuosavyb? yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teis?s d?l ?vairi? apribojim? b?na maksimaliai suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi, teis? - tai daiktin? ir autonomin? asmens teis? valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek, kiek ji nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.

29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.
Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s teis?s ?gijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo ?statym? nustatytam laikotarpiui.
Usucapio institucijos tikslingum? rom?nai pagrind? b?tinumu panaikinti teisin?s pad?ties netikrum? daikto nuosavyb?s sferoje. ?iuo b?du gal?jo pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami reikiamos teisin?s formos ir tod?l ne?gijo nuosavyb?s teis?s. Usucapio tur?jo 5 pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis - apib?dino objekt?, ? kur? galima buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2) Titulus - valdymui daiktas tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri tur?jo egzistuoti bent daikto u?valdymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu. ?is valdymas turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia ?? daikt? pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig? daikto valdymo terminai.
Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius -
2 metus. Occupatio (u?valdymas) - seniausias b?das, kuris buvo taikomas
?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res nullius). Rom?n? teis? res nullius status? pripa?ino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to, kam priklaus? sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripa??stami res nullius), thesaurus
(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar? ne?manoma nustatyti j? savininko), res derelictae (palikti daiktai - derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdym? ar galutinai paliekant ?em?s sklyp?) ir res hostiles
(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos valstyb?s, su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?das, kuris rei?k? esmin? daikto perdirbim?, ?itaip sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s teis?s klausimas sprend?iamas atsi?velgiant ? tai, ar naujai sukurt? objekt? galima buvo gr??inti ? pirmyk?t? pad?t?, ar ne. Sujungimas ir sumai?ymas. Accessio ved? prie nuosavyb?s ?gijimo ?alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du ekoominiu po?i?riu tapo j? sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio (skys?iams) ar commixio (kieti) b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr? nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavyb?s teis? ? vaisius ?gydavo pirminiu b?du, i?imtis tik vaisiams siuar?ja prasme. Daikto savininkas, i?nuomodamas savo daikt?,
?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio b?du ?gyja nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas valdytojas ?gyja nuosavyb?s teis? ? vaisius nuo j? atsiskyrimo momento. Vienintel? buvo s?lyga, kad vaisi? atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.

30. Iрvestiniai nuosavybлs teisлs бgijimo bыdai.
Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svлrлjas, 5 liudytojai, res mancipi бgijлjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybлs perdavimo mancipatio bыdu objektas buvo tik res mancipi. Рio akto dalyviais galлjo bыti tik R. pilieиiai. In iure cessio (perleidimas teisme) - tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidлjas buvo atsakovas, o бgijлjas - ieрkovas. In iure cessio bыdu buvo galima perduoti nuosavybж б res mancipi ir res nec mancipi. Рiuo bыdu taip pat buvo galima бgyti ar atsisakyti nuo servitutш bei kitш teisiш, galлjo naudotis tik R. pilieиiai.
Traditio (perdavimas)- рi forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sаlygos: daiktas turлjo bыti faktiрkai perduotas, perleidimo faktа turлjo lydлti perleidлjo valia perduoti nuosavybж bei priлmлjo valia tа nuosavybж бgyti iusta causa, turлjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrлsi nuo mancipatio ir in iure cessio: traditio galima бvykdyti рalims nedalyvaujant, t.y. per treиiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure cessio, бtepus sаlygas ir terminus, buvo niekinлs, tai traditio - ne.
Negalima perduoti tik servitutш, nes tai res incorporales, jiems negalima taikyti valdymo; traditio negalлjo padaryti tas, kas nevaldл, arba nelaikл daikto.

31. Nuosavybлs teisлs gynimas.
Pagrindiniai ieрkiniai, tarnavж savininko nuosavybлs teisлs gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis ieрkinys) ir actio negatoria (negatorinis ieрkinys). Рie ieрkiniai turлjo daiktinб pobыdб, priklausл pretorinлms gynybos priemonлms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turлjo teisж naudotis posesorine gynyba, kuriа garantavo atitinkami interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis ieрkinys - nevaldanиiojo savininko reikalavimas valdanиiajam nesavininkui dлl daikto sugrаюinimo.

37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (su?ad?tuvi?) institutas. 3 santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio – religinis aktas.
10 liudytoj?, ?yniai, tik tokioje santuokoje gim? vaikai gal?jo tapti auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio – ?monos tariamas pirkimas i? jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir sv?r?jas su svarstykl?mis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ?ie b?dai
– tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu – vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j? susitarimu, lydima kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo: 1) am?ius
– vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok?; 3) ius conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos susituokiant.
Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i? sutuoktini? mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu gal?jo b?ti nutraukta ne tik abiej? sutuoktini? susitarimu, bet ir vieno valia. Teisini? pagrind? santuokai nutraukti nereik?jo. I?tuokos principas
– vienas pagrindini? ?eimos princip?. Turtin?s sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo donatio, jei ?mona – krait?.

38. Sutuoktini? tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje ?mona paklusta vyro vald?iai. Pana?iu ? vindikacin? ie?kin? vyras gal?jo susigr??inti ?mon?, palikusi? namus, gali ?vairiai bausti, net u?mu?ti, parduoti vergov?n. ?mona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro ?p?din?, bei savo agnat?. Sine manu ?mona i?saugodavo savo teisin? status?. Jokios drausmin?s vald?ios vyras neturi. Ji gal?jo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draud?iamas. Kiekvienas i? sutuoktini? buvo turtiniu at?vilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reik?ti negarb?s ie?kini?. Vienas kit? privalo saugoti. I?laikyti ?eim? buvo vyro pareiga. ?mona ir vaikai gal?jo reikalauti i?laikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, j? i? savo turto i?skirdavo ?mona arba jos pater familias ar glob?jas. ?forminamas specialiu aktu. Dos tur?jo apsaugoti vyr? nuo i?tuokos ?monos iniciatyva. Donatio – ikivestuvin?s dovanos ?monai. Lygus dos, kaip ?monos teisi? garantija.

39. T?v? ir vaik? tarpusavio santykiai
T?v? ir vaik? santykius apsprend? patria potestas. R.t. pripa?ino tik t?vo vald?i? vaikams. Motina ? savo vaikus netur?jo joki? teisi? net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaik? agnate. Santyki? pagrindas – teis?ta santuoka ir teis?ta ?eima.
Nesantuokiniai vaikai teisiniu po?i?riu buvo svetimi savo t?vams. V?liau pripa?ino motinos ir jos gimini? at?vilgi? kognatais. T?vo netur?jo.
Asmenini? santyki? sferoje nuo pater familias priklaus? naujagimio gyvenimas. Teisini? santyki? sferoje vaikai – personae alieni iuris. T?vas atsak? u? vaik? deliktus padaryt? ?al?. Laikui b?gant patria potestas prarado savo patriarchalin? pob?d?. Turtas, kur? s?nus ?gydavo tarnaudamas kare ar valstybin?je tarnyboje, buvo jo nuosavyb?. V?liau – ir i? motinos ar jos giminai?i? paveld?tas turtas. R. imperijos pabaigoje i? patria potestas liko tik ?e??lis. Buvo pripa?intas vaik? turtinis nepriklausomumas. ?eima jau nebe teisinis vien?tas, bet savaranki?k? teisini? santyki? subjekt? s?junga. Neteis?tus vaikus galima buvo ?teisinti legitimatio b?du. Galima buvo ?s?nyti ir svetimus vaikus (arrogatio).

40. Paveld?jimas pagal testament?.
Pagal R.t. testamentas – viena?alis palik?jo paskutini?ja valia paremtas sandoris, ?vykdytas laikantis nustatyt? formalum?, siekiant paskirti savo teisi? ir pareig? per?m?j? (?p?din?). Paveld?jimui pagal testament? teikiama pirmenyb?. Senoji ius civile ?inijo 2 testamento r??is: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurij? susirinkimuose. Antrasis
– prie? i?siruo?usius m??iui karius. Abi r??ys buvo pakankamai nepatogios, tod?l atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palik?jo interesams tenkinti. Jis vis? savo turt? perduodavo jo paties pasirinktam patik?tiniui, kuris ?sipareigodavo ?vykdyti visus palik?jo patvarkymus d?l turto jo mirties atveju. Ra?ytin? mancipationem forma labai paplinta. Tur?jo b?ti liudytoj? u?antspauduotas ir pasira?ytas.
Buvo ir vie?ieji testamentai. Reik?jo tam tikr? materialini? s?lyg?.
Testatorius tur?jo tur?ti testamentin? teisnum?. Testamentas tur?jo b?ti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausi? s?lyg?
– institutio heredis – vis? palikim? testatorius tur?jo palikti vienam
?p?diniui. Antrojo ?p?dinio paskyrimas. Testatorius gal?jo panaikinti testament?, sudarydamas nauj?. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties tur?jo b?ti i?kilmingai atpl??iamas magistrat? ir paskelbiamas.

41. Paveld?jimas pagal ?statym? (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento d?l koki? nors prie?as?i? negalima buvo ?vykdyti, buvo ?aukiami ?p?diniai, turintys teis? paveld?ti pagal ?statym?. 3 paveld?jimo pagal ?statymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveld?jimas pagal ?statym?, kurios pagrindas – agnatin? giminyst?. Paveld?jimo teis? priklaus? trij? eili? gimin?ms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo vald?ioje buv? asmenys. Sui heredes teis? paveld?ti laik? savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminyst?s laipsnio, tai s?lygojo palikimo dalijim? kartomis. Nesant ?p?dinio sui heredes, paveld?ti b?davo
?aukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnat?, buvo ?aukiami gentiles, t.y tos genties, i? kurios buvo kil?s palik?jas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminai?iai atsisak? priimti palikim? ar mir?, jis neatitekdavo kitiems pagal eil? ?p?diniams, tapdavo i?mariniu (? i?d?) arba niekieno. 2 –
Pretorin? paveld?jimo teis?s sistema – sen? ir nauj? paveld?jimo teis?s nuostat? derinimas. Pretorius savo ediktais ?auk? ir kitus ?p?dinius, ne pirmos eil?s gimines. Jis suteikia kai kurias paveld?jimo teises kraujo gimin?ms. Pretoriaus ediktas nustat? 4 ?aukiam? paveld?ti ?p?dini? eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminai?iai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (r?m?si tik kognatine giminyste) –
?aukiami paveld?ti visi vyri?kosios ir moteri?kos gimin?s kognatai. 4 eil?s: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsn? ascedentai (motina, t?vas, mo?i?t? t.t.); netikri broliai ir seserys ir j? vaikai; kiti ?alutin?s eil?s giminai?iai.

42. Prievol?s (obligatio) samprata. Prievol?s ?alys.
Prievol? yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikr? veiksm? arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teis? reikalauti i? skolininko, kad jis ?vykdyt? savo pareig?. Pagal XII lenteli? ?statym? skolininkas atsak? savo asmeniu. Laikui b?gant skolininko asmenin? atsakomyb? pasikeit? turtine. Respublikos laik-piu prievol? buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievoli? apsaugai tarnavo ie?kiniai in personam. Prievol?s objektu gal?jo b?ti ir daiktas. Ta?iau kreditorius gali j? gr??inti tik i? skolininko. Nuo prievol?s atsiradimo prad?ios numatytas prievol?s pasibaigimo laikas (?vykdymas). Prievol? grind?iama
?ali? lygyb?s principu. I? prad?i? prievol?s teisin?s pasekm?s lie?ia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo j? nustatant. V?liau imta leisti atstovavim?, asmen? pasikeitim? prievol?je. Novacija – pasibaigimas pradin?s prievol?s, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir suk?rimas naujos prievol?s, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas b?das – cedentas, skirdamas asmen?, kuriam nor?jo perleisti savo reikalavimo teis?, savo atstovu, ? ie?kinio formul? ?ra?ydavo i?lyg?, kad visa tai, k? cesionarijus i?ie?kos i? debitoriaus, jis turi teis? niekam neatsiskaitydamas ?jungti ? savo turt?.
Toks atstovas – procurator in rem suam (?galiotasis savo naudai). J? santykiai pagr?sti pavedimo sutartimi. Teori?kai R. teis? niekada nepripa?ino teisi? perleidimo prievol?je. Buvo teikiama tik teismin? interes? apsauga. Ceduoti buvo leid?iama ne visas teises. Jeigu reik?jo pradin? skolinink? pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo.
Prievoli? pus?se gali b?ti vienas ra daugiau asmen?. Vienas skolininkas arba kreditorius gal?jo b?ti pagrindinis, kitas – ?alutinis. Keletas kreditori? ar debitori? gal?jo tur?ti dalin? arba solidarin? teis? arba pareig?.

43. Prievoli? atsiradimo pagrindai. Prievoli? r??ys.
Du pagrindiniai prievoli? atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teis?s pa?eidimai (delicta). V?liau atsirado prievol?s, kurios buvo kilusios ne i? sutar?i? ir ne i? delikt?. Buvo vadinamos prievol?s tarsi i? sutarties ir tarsi i? delikt?. Sutartys – svarbiausias prievoli? ?altinis.
Tai tam tikras dviej? ar daugiau subjekt? susitarimas. Pereinam?ja sutarties forma senojoje rom?n? teis?je buvo paskolos sutartis – nexum, aktas analogi?kas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir sv?r?jui, jos formuluot?je jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – ?odinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Laikui b?gant, vis didesnis d?mesys kreipiamas ? ?ali? vidin? vali?, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmenin?s atsakomyb?s, atsak? turtu, sutartis prad?jo dalinti ? contractus (teis?s pripa?intos, ie?kiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys joki? sutar?i? tip? ir d?lto neturintys teisin?s galios). 4 prievoli? i? sutar?i? tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien ?ali? susitarimo
(konsensualin? sutartis); b) jei i? daikto perdavimo (realin? sutartis); c) jei prievol? atsiranda i?tarus ?odin? formul? (verbalin?); d) jei nustatyta ra?ytin? forma (literalin?). Bevard?s sutartys – kurios neatitiko joki? tip?. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvin?s teis?s sutartimis – formalizmas jas lyd?jo visuomet. Dauguma realini? ir konsensualini? sutar?i? priklaus? geros s??in?s sutar?i? r??iai. Sutartys dar buvo skirstomos ? viena?ales ir dvi?ales. Sinalagmatin?s – dvi?al?s, kuriose ?alys turi pri?in?s lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).

44. Sutar?i? galiojimo s?lygos.
Tam, kad sutartis galiot?, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas ir ?ali? valia bei jos i?rei?kimo b?das. Dalykas – k? debitorius
?sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis? reikalauti i? jo. Dalykas turi atitikti 4 s?lygas: a) juo negali b?ti veiksmas prie?taraujantis teisei ir geriems papro?iams; b) jis turi b?ti ?manomas ?vykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi b?ti ?sipareigojimas kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasi?ad?ti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievol?s pagrindas – artimiausias betarpi?kas tikslas, d?l kurio sudaryta sutartis. Klasikin?je teis?je, jei sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko ne?vykdytas, prievol? buvo laikoma negaliojan?ia.
Sutartys, kuri? galiojimas priklaus? nuo j? pagrindo tinkamumo, vadinamos kauzalin?mis. ?ali? valia ir jos i?rei?kimo b?dai – kadangi sutartis yra
?ali? susitarimas, negali b?ti sutarties be ?ali? valios sutapimo. D?l valios yd? sutartis negalioja ?iais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus
?sipareigojimas, bet n?ra kreditoriaus sutikimo, i?skyrus votum – pa?adas dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – pa?adas miestui, jei buvo padarytas teis?tu pagrindu; 2. kai nesutampa ?ali? valios laikas; 3. kai sutikimas n?ra rimtas, duotas juokais. Valios i?rei?kimo formos gali b?ti
?vairios. Pagrindin?s: ?odis ir ra?tas. ?ali? valios ir i?rei?kimo sutapimas: 1) jei abiej? ?ali? valia netikusiai i?reik?ta, tai senoji R.t. pirmenyb? atiduodavo valios i?rei?kimui; 2) jei valios i?rei?kimas neatitinka tik vienos ?alies valios, ir kita ?alis apie tai ne?ino, tai ta taisykl? negali b?ti bes?lygi?kai taikoma. Error (klaida) – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybi?, paskatinusi? j? sudaryti tam tikr? sandor?. Klaida tur?jo teisin? reik?m?, jeigu suklydimas yra esminis: a) error in negotio – klaida d?l sutarties esm?s – ji gali ?vykti esant neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida d?l asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatyb?s; c) error in corpore – klaida d?l sutarties dalyko. 3) asmens valia sutartyje tur?jo b?ti i?reik?ta s?moningai ir savaranki?kai, laisvai, be i?orin?s neteis?tos ?takos. 4) asmuo turi b?ti teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – s?lygos ir terminas.

45. Prievoliu pasibaigimo budai.
Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo jos i?silaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais solutio rei?ke skolininko i?laisvinimas i? grandiniu, veliau – nuo asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma.
Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas. Prievole galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis nurodys.
Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise disponuoti savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo. Reikalavimai: 1.
Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei kreditorius atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz. i?vykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4.
Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o ?aliu susitarimu –
Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant tam tikroms salygoms ?ie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kita padengia, laikomi ivykdytais ir i?ie?kojimui priklauso tik likutis.
Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: prie?iniai, galiojantieji, vienaru?iai, subrende, ai?kus reikalavimai. Novacija yra sutartis, kuria egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja prievole.
Atledimas nuo skolos ?aliu susitarimu arba viena?aliu kreditoriaus veiksmu.
Buvo atliekamas imaginaria solutio –